Keturi

Virginijos Kulvinskaitės apsakymų rinkinys „Keturi“ yra trečioji rašytojos knyga: 2017 m. pasirodė jos poezijos knyga „Antrininkė“, 2019 m. išleistas romanas „kai aš buvau malalietka“.

Šįkart V. Kulvinskaitė rašo nebe apie gimtąjį Vilnių, o apie fikcinį uostamiestį. Neriama giliau į personažų psichologiją, paliekant nuošalėje žaidimą su grynąja forma. Keturiuose apsakymuose pasakojamos keturių veikėjų – vyrų ir moterų, – marginalų, kurių gyvenimai pažymėti minuso ženklu, istorijos. Be lietuvių prozoje jau chrestomatiniais tapusių visuomenės paraščių personažų, ribinių situacijų, socialinės atskirties temų, disfunkcinių porų santykių ir kopriklausomybės, šioje knygoje atsiveria ir visai naujos, galima sakyti, šiandienos aktualijos. Rašytoja vaizduoja ir, pvz., uždarus literatūros vakarus rengiančias, meną ir menininkus „vartojančias“ ekscentriškas turtingas aukštuomenės ponias, geba kurti teksto įtampą parodydama skirtingų visuomenės sluoksnių sankirtos nepatogumą, apmąstydama tuo pat metu ir pritapti, ir nepritapti siekiančio individo būsenas. Personažai keliauja po apsakymus – viename veikėjas vos sušmėžuoja, o kitame pamatome jo istoriją ir charakterį. Tokiu būdu sukuriama knygos visuma. Kūriniams būdingi skvarbūs psichologiniai portretai ir netikėtos pabaigos, makabriškas tamsus humoras

Apsakymuose įdėmiai tyrinėjami atstumti ir visuomenės „nurašyti“, su savo problemomis negebantys susitvarkyti žmonės. Ar jie tikrai visuomet „patys kalti“? Autorė parodo tokių žmonių vidinį pasaulį, jų pasirinkimus remiantį mąstymo būdą. Keturi apsakymai išsiskiria savo literatūrine raiška, pavyzdžiui, pamažu auginama įtampa, nenuspėjamomis atomazgomis, bet ir gali padėti atskleisti skaitytojams jų pačių problemas, pamatyti save tarsi veidrodyje. Impulsyvumas, negebėjimas mylėti, įvairiausios priklausomybės – universalios temos, neatsiejamos net ir nuo „normalių“ gyvenimų.