Spalvinimo knygelė draugams

Tadas Zaronskis (g. 1992) – poetas, vertėjas, publicistas. Vilniaus universitete įgijo filosofijos bakalauro, o École Normale Supérieure de Paris – filosofijos magistro laipsnį, tęsia studijas Prancūzijoje. Nuo 2010 m. jo eilėraščiai publikuojami kultūrinėje spaudoje ir almanachuose. Verčia filosofiją ir poeziją iš prancūzų kalbos. Už kūrybą įvertintas Antano A. Jonyno (Poetinis Druskininkų ruduo, 2019) ir jaunųjų autorių skaitymų (Poezijos pavasaris, 2020) prizais, o už geriausią vertimo debiutą – Dominyko Urbo premija (Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2022).

Filosofijos ir poezijos vertimo, akademinių ir publicistinių straipsnių rašymo, filosofijos studijų ir neformalios politinės praktikos patirtys palieka ženklą debiutinėje knygoje – čia lengvai judama tarp skirtingų kalbos registrų, tikslingai žaidžiama kontrastais tarp vulgaraus ir sofistikuoto, lakoniško ir lyriško stilių. Radikaliai atsisakoma poetišką ir intelektualų kalbėjimą atskirti nuo netaisyklingos ir necenzūruotos kalbinės patirties.

Tado Zaronskio debiutinio eilėraščių rinkinio pavadinimas „Spalvinimo knygelė draugams“ klaidina. Tikiesi, kad būsi vienas iš draugų ir gausi paspalvinti, savimi užpildyti tekstus, bet nutinka atvirkščiai – tai eilėraščiai nuspalvina, užpildo skaitantįjį. Kokios jų spalvos? Postromantizmo ir ekspresionizmo miksas su veriančiais ironiškojo egzistencializmo blyksniais. Rinkinį galima skaityti kaip savotišką eilių romaną (ar romansą).

Pagrindinis veikėjas – liesas jaunas vyras. Jis atsikėlė labai per vėlai ir nusprendė leistis į kelionę po save ir pasaulį, nes pavargo nuo nerimo, beprasmybės, bejausmybės. Jis slampinėja, blaškosi, širsta, keikiasi. Jis skaito, rūko, geria vaistus, keliauja į Paryžių. Sutinka keistą fotografą ir kelias fatališkas moteris – raudonplaukę, su kuria sunku išsiskirti, ir jusles dirginančią Mariną. Ar paskutiniame skyriuje rasime atsakymą, o gal mus vėl apgaus?

Literatūros kritikė dr. Virginija Cibarauskė

*

Aštraus siužeto poezija, pavažiavusi nuo normalumo, kaip reikiant trenkta, erotiška, bet be laimingų pabaigų, gausi pavyzdžių, kaip pasiplauti iš visų komforto zonų. Vidinis lyrinių subjektų megachaosas kalbiškai suvaldytas. Norėčiau pamatyti tuos draugus, kuriems tiek spalvų, kiek čia yra, bus negana.

Rašytojas Donatas Petrošius